Dešimt balų

Abiturientams bei vienuoliktokams šią savaitę prasidėjo ir iki liepos pirmosios pusės dar vyks vadinama pakartotinė valstybinių brandos egzaminų sesija. Bet absoliuti dauguma visų kitų moksleivių bei jų mokytojų jau paniro į atostogas. Daugelis džiaugiasi laisve nuo pamokų, kontrolinių darbų ir kasdienio kėlimosi bei važiavimo į mokyklas ritmo.Tačiau ar mokame iš tiesų pailsėti po intensyvių mokslo metų, o ne tik užpildyti laiką naujomis veiklomis? Kokie ženklai rodo, kad vaikas ar mokytojas yra pervargęs ir jam pirmiausia svarbu ne aplankyti keletą naujų šalių ir dešimtis muziejų ar patirti keletą naujų stovyklų, o atkurti vidinę pusiausvyrą.Tad kiek poilsiui reikalinga struktūra, o kiek – spontaniškumas bei kas iš tiesų padeda kokybiškai vasarą pailsėti ir į naujus mokslo metus grįžti ne tik pailsėjus, bet ir sustiprėjus.LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Vilniaus krikščionių gimnazijos psichologas bei mokytojas Eimintas Sakalauskas.Ved. Jonė Kučinskaitė

Ar jau esame pribrendę atsisakyti valstybinių brandos egzaminų (VBE) ir kliautis gimnazijų mokytojų rašomais pažymiais? O gal verta atskirti mokyklos baigimą nuo egzaminavimo ir stojančiųjų atrankas vėl grąžinti aukštosioms mokykloms? Tai tik du iš šešių galimų VBE pokyčio scenarijų, kuriuos penktadienį visuomenei pristatė Lietuvos švietimo taryba (LŠT).Vis dėlto Tarybos nariai, atstovaujantys aukštosioms mokykloms, pastebi, kad VBE turi išlikti, nes gimnazijų mokytojų rašomų pažymių svoris nevienodas ir mažai koreliuoja su abiturientų gaunamais egzaminų įvertinimais.Tiesa, jei VBE sistema būtų keičiama, tai įvyktų ne anksčiau nei 2029 m., kitaip sakant, pirmieji ją išmėgintų dabartiniai devintokai.Šiuo metu baigiantieji gimnazijas, kurie stoja į aukštąsias mokyklas, privalo išlaikyti bent tris valstybinius brandos egzaminus: lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos (išskyrus, stojantieji į menus) bei dar mažiausiai vieną pasirinktą egzaminą.Kuris iš šešių pristatytų scenarijų realiausias? Ir ar nauja VBE reforma tikrai sumažintų stresą bei neaiškumą?LRT radijo švietimo laidoje diskutuoja Lietuvos švietimo tarybos narys, Moksleivių sąjungos prezidentas Martynas Dikšaitis, Lietuvos švietimo tarybos narys, Švietimo ir mokslo profesinės sąjungos vicepirmininkas, mokytojas Audrius Jurgelevičius, biologijos mokytojas ir korepetitorius Paulius Sungaila bei švietimo, mokslo ir sporto viceministras Jonas Petkevičius.Ved. Jonė Kučinskaitė.

Net siaučiant gripui, net turint 39 laipsnių temperatūros iš moksleivių tikimasi, kad jie atliks namų darbus, įkels juos į elektroninę sistemą, o grįžę į mokyklą iš karto atsiskaitys visus projektus, savarankiškus ir kontrolinius darbus... Priešingu atveju bausmė – dvejetai, raudoni šauktukai ir pastabos, kurie neretai į dienyną įrašomi tą pačią dieną kai mokinys neateina į mokyklą (nesvarbu, kad dėl rimtos ligos), liks galioti visam laikui.Formaliai sakoma, kad atsiskaitymai – tik žinių patikrinimas. Tačiau realybėje sergantis vaikas grįžta ne į „normalią“ mokymosi rutiną, o į skolų kalną: kelių dalykų temos, kontroliniai, testai, rašto darbai ir nauja medžiaga, kuri jau gena toliau. Liga virsta ne sveikimo laiku, o dviguba bausme, už kurią reikia „atidirbti“ trigubu krūviu.Tokia sistema rodo, kad svarbiausia ne vaiko sveikata, ne supratimas ir ne mokymosi prasmė, o tik pažymiai ir tempas. Vaikas tampa ne žmogumi, o robotu, kuris privalo veikti be sustojimo. Jei sustoja, vadinasi, pats kaltas. Tačiau nei galva, nei nervų sistema nėra „guminės“: neįmanoma karščiuojant kokybiškai mokytis, o grįžus per kelias dienas pasivyti tai, kas buvo dėstoma savaitę ar ir daugiau.Ar šiandieninis vaikas dar turi teisę sirgti? Ar šios teisės nusipelno tik suaugusieji? Ar yra kokie nors teisės aktai, kurie gina vaiko teisę ramiai išsveikti?LRT radijo švietimo laidoje diskutuoja Tomas Bičiūnas, švietimo, mokslo ir sporto ministrės patarėjas, ir Kristina Urbienė, Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja.Ved. Jonė Kučinskaitė

Vilniaus miesto savivaldybė, remdamasi neuromokslininkų ir miego tyrėjų išvadomis apie paauglių biologinį laikrodį, vėl kelia diskusiją dėl pamokų pradžios laiko vėlinimo. O tai iš karto sukėlė emocijų audrą.Naujausi neuromokslų tyrimai rodo, kad ankstyvos pamokos lemia paauglių miego trūkumą, mieguistumą ir prastą emocinę savijautą. Štai 2023 m. paskelbtas tyrimas Journal of Family Medicine and Primary Care rodo, kad paaugliai, kurių pamokos prasidėjo vėliau, miegojo ilgiau ir jautėsi žvalesni. Tai patvirtina ir 2023 m. Norvegijoje atlikta 4010 vyresniųjų klasių moksleivių apklausa - vėlesnė pamokų pradžia padeda geriau išsimiegoti ir sumažina dienos nuovargį. 2020 m. Mineapolio tyrimas (JAMA Pediatrics) rodo, kad pamokų pavėlinimas vidutiniškai padidino paauglių miego trukmę apie 40 min.Meta analizės rodo, kad vėlesnė pamokų pradžia susijusi su ilgesniu miego laiku, geresne nuotaika ir geresniais akademiniais rezultatais, o ir patvirtina, kad paaugliams reikia 8–10 val. miego. Ir tai tik keletas iš daugybės naujų mokslinių tyrimų šia tema.Tiesa, Lietuvoje pamokų vėlinimo tema ne nauja – dar 2006 m., taip pat 2013–2014 m. buvęs sostinės meras Artūras Zuokas siūlė pamokas bent jau gimnazijose pradėti 9 val. Bet tėvų pasipriešinimas dėl būrelių, o ir korepetitorių buvo toks didžiulis, kad ši idėja užgeso.Šiandien, kai vėl sostinės vadovybė inicijuoja diskusiją dėl pamokų vėlinimo vardan vaikų sveikatos, daugybės tėvų, o ir mokytojų bei ypač korepetitorių argumentai panašūs. Tad kyla klausimas: ar dabartinei sostinės savivaldybės administracijai pavyks įveikti nuo pramonės revoliucijos laikų galiojantį pamokų pradžios laiką? Ar vis dėlto neuromokslininkų bei miego specialistų tyrimai apie vaikų ir paauglių sveikatą neįveiks merkantilinių argumentų?LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja neuromokslininkė dr. Laura Bojarskaitė, Vilniaus vicemeras Vytautas Mitalas ir sostinės Žemynos progimnazijos direktorė Laura Armanavičė-Geffen.Ved. Jonė Kučinskaitė

Skirtingų tyrimų duomenimis, kas trečias ar netgi kas antras dirbantysis jaučiasi perdegęs. Ir nors, kaip praėjusiais metais konstatavo Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Organizacinės psichologijos tyrimų centro mokslininkai, apklausę 1000 respondentų ir atlikę perdegimo tyrimą, apie perdegimo epidemiją Lietuvoje kalbėti dar anksti, kita vertus, pagal perdegimo lygį Lietuva patenka į aukščiausio rizikingumo šalių trejetuką kartu su Japonija ir Nyderlandais.O štai kiek anksčiau Belgijos mokslininkų atliktas Europos šalių dirbančiųjų tyrimas rodo, kad perdegimas darbe yra bene didžiausias tarp 45–55 metų amžiaus darbuotojų.Dalis jų – patyrę teisininkai, medikai, finansininkai, ekonomistai, mokytojai, vadybininkai, pasiekę aukštus vadovaujamus postus, turintys „puikų CV“. Tik viena bėda – jie pavargo. Ir nori mesti visa, ko kelis dešimtmečius atkakliai siekė.Bet, užuot stabtelėję, daugelis jų neria į sritis, kuriose nardo 25+ jaunimas ir kuriose reikia greičio. Tik čia jie pralaimi. Ne todėl, kad yra blogesni, o todėl, kad taisyklės sukurtos ne jiems.Praėjusią savaitę pristatytas Užimtumo tarnybos tyrimas tai tik patvirtina: vyresnių nei 55 metų žmonių greitis krenta. Reakcija lėtėja. Konkurencija su jaunimu tampa nelygi. Ir vis dėlto viena kompetencija išlieka stipri – atidumas. Tikslumas. Gebėjimas dirbti nuosekliai, analitiškai, be triukšmo.Taigi, kokios yra kryptys, kuriose 45+ ir 55+ darbuotojai gali ramiai, be triukų, nukonkuruoti 25+?LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Užimtumo tarnybos direktorė Inga Balnanosienė, Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos valdybos pirmininkė, Mykolo Romerio universiteto profesorė dr. Irena Žemaitaitytė ir Kauno Karaliaus Mindaugo profesinio rengimo centro direktorė dr. Nora Pileičikienė.Ved. Jonė Kučinskaitė.

Artėjančios Kalėdos, kai šeimos susės prie bendro vakarienės stalo, daliai jaunuolių taps ne artumo ir susitaikymo laiku, o laiku, kai įsikniaubi į pagalvę ir tik jai vienai išsakai savo širdies gėlą. Kasmet daugėja jaunuolių, kurie vos sulaukę 18-os netenka namų. Ne todėl, kad būtų baigę mokslus. Ne. Dažnas jų yra dar tik vienuoliktokas ar dvyliktokas.Iki valstybinių brandos egzaminų telikę vos keli mėnesiai, bet jiems tenka egzaminams ruoštis gatvėje. Kasvakar jie turi galvoti, kur gauti šilto maisto, lovą ir kaip išgyventi iki ryto. Neretai dažnas jų į pamokas ateina tiesiai iš laiptinių, laikino prieglobsčio, pavyzdžiui, nakvynės namų, kuriuose naktis leidžia suaugę benamiai ar kitų svetimų namų – bendraklasių, „Carito“, vienuolynų.Gimnazijų vadovai šią situaciją vadina tėvų ir vaikų santykių krize, kuri vis dažniau baigiasi kraštutiniu sprendimu – vaikas išmetamas iš namų. Tėvai tai aiškina pervargimu, negebėjimu susikalbėti, „nevaldomu paauglio elgesiu“.Tiesa, Civilinis kodeksas aiškiai numato tėvų pareigą išlaikyti vaikus, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą. Tačiau realybėje ši pareiga dažnai lieka tik teisiniu sakiniu. Jaunuoliai vengia bylinėtis su savo tėvais, net jei jiems advokatai siūlo nemokamas teisines paslaugas; mat jaunuoliai bijo galutinai nutraukti ryšius, jaučiasi kalti, pasimetę, neturintys jėgų kovoti.Taigi, reali pagalba gula ant mokyklų administracijų pečių. Gimnazijų direktoriai ir pavaduotojai skambina, ieško, kur apgyvendinti jaunuolius. Didžiuosiuose miestuose dar pavyksta rasti laikiną stogą virš galvos. Provincijoje dažnai nėra jokio sprendimo.Prieš šv. Kalėdas, kai kalbame apie šeimos vertybes, ši tyli problema tampa ypač aštri.LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Vilniaus Žemynos gimnazijos direktorė Aldona Šventickienė ir Vilniaus „Carito“ Alternatyvaus mokymosi centro jaunimui vadovas Donatas Nagumanovas.Ved. Jonė Kučinskaitė.