Pažinimai

Ar galima užaugus pačiam tapti tuo žmogumi, kurio vaikystėje taip trūko? Be tėčio augęs Paulius Tamolė šiandien pats yra trijų vaikų tėtis ir vadovauja teatrui, į kurį kadaise jį už rankos atvedė mama. Šiltas, gyvas ir labai atviras pokalbis apie vyrišką atramą, mamos paliktą meilę teatrui ir lėles, kurios kartais apie žmogų pasako daugiau, nei jis pats įsivaizduoja.Ved. Viktorija Urbonaitė.

Kai sūnaus liga tapo visos šeimos gyvenimu, ji turėjo išmokti sugyventi ne tik su vaiko epilepsija, bet ir su savo pačios baime. Šiandien ji prisipažįsta, kad ta naujiena buvo tokia sukrečianti, kad ji troško tik slėptis, vildamasi, kad gal liga praeis savaime. Tuo metu Brigita Orantienė dėl sūnaus gydymo atsisakė darbo, vaistų ieškojo užsienyje, ilgainiui suprato vieną skaudžią pamoką – mylėti vaiką reiškia ne tik jį saugoti, bet ir išdrįsti paleisti, įgalinti jį būti savarankišką. Kiek kainuoja mamos kova už sergančio vaiko gyvenimą, bandant padėti ne tik jam, bet ir kitiems Lietuvoje epilepsija sergantiems 28 tūkst. žmonių ir drauge neprarasti savęs.Ved. Viktorija Urbonaitė.

Savo darbe ji kasdien žiūri žmonėms į veidą. Ne tam, kad vertintų grožį, o tam, kad sugrąžintų tai, kas, atrodė, jau prarasta. Jos darbas reikalauja ne tik ypatingo meistriškumo, bet ir reto gebėjimo matyti žmogų ten, kur kiti pirmiausia pamato diagnozę. Pokalbis apie žmogų ir jo profesiją, kuriai reikia tvirtos rankos ir jautrios širdies, su gydytoja veido ir žandikaulių chirurge Otilija Kutanovaite.Ved. Viktorija Urbonaitė.

Tuo metu, kai Šveicarijos ir Prancūzijos pasienyje įsikūrusioje vienoje svarbiausių pasaulio laboratorijų po žeme 100 metrų gylyje esančiame 27 km ilgio Didžiajame hadronų greitintuve vyksta dalelių susidūrimai, kalbamės su ten dirbančiu lietuviu, kuris su nuoširdžia šypsena sako, kad Visata yra graži savo kuklumu, kad ji truputį drovisi ir neskuba visko apie save atskleisti. Tad kodėl mokslininkai medžioja daleles, kurių niekas nemato? Ar juodosios skylės tikrai tokios paslaptingos? Ar mokslas kada nors ras atsakymus į visus žmonijos klausimus? Pokalbis apie didžiausias Visatos paslaptis, nuostabą, kuri ištinka suvokus kažką labai išskirtinio, ir labai žmogišką smalsumą su CERN dalelių fiziku dr. Gediminu Šarpiu – laidoje.Ved. Viktorija Urbonaitė.

Ji saugojo Prezidentę, buvo jos asmens sargybine, lydėjo svarbiausius šalies žmones ir išmoko visada pastebėti tai, ko nemato kiti. Aštrus, šaltas protas, greita reakcija, aukštas psichologinis atsparumas, ypatingas fizinis pasirengimas – tokia buvo jos kasdienybė. Šiandien Simona Liaudanskienė nebelydi VIP asmenų, savo patirtį perkėlė į kitą erdvę ir tapo funkcinio sporto trenere, taip padeda žmonėms atrasti stipresnę savo versiją. Kas nutinka, kai uniformą pakeičia sportinė apranga, o misija išlieka ta pati? Išskirtinis pokalbis apie tarnystę, ištvermę ir gyvenimo posūkius, kurie atveda ten, kur iš tiesų esi reikalingas.Ved. Viktorija Urbonaitė.

Kas slypi už pareigų, kurios daugeliui atrodo nepasiekiamos? Ar žmogus, vadovaujantis vienam didžiausių Lietuvos universitetų, vakare vis dar abejoja, juokiasi, pavargsta, ieško atsakymų ir gyvena tokį pat gyvenimą kaip mes visi? Laidoje – atviras ir nuoširdus pokalbis su profesore Ineta Dabašinskienė, pirmąja moterimi Vytauto Didžiojo universiteto rektore, apie žmogų už reikšmingo titulo, apie ją lydintį smalsumą, kalbą ir tai, kas iš tiesų mus augina visą gyvenimą.Ved. Viktorija Urbonaitė.

Mes dažnai prisimename kariuomenę tada, kai pasaulyje ima trūkti ramybės. Kai matome Lietuvos karius, dažniausiai pastebime uniformą, laipsnius ir pareigas. Tačiau už jų slypi žmogus – su savo istorija, vertybėmis, baimėmis, sprendimais ir atsakomybe, kurios svorį kartais net sunku įsivaizduoti. Tėvynė nėra abstrakcija ar skambūs žodžiai, bet vaikystės prisiminimai, močiutės duona su lašinukais, kaimynų tarmės, jausmas, kad esi saugus ir mylimas. Realios patirtys tikrame kare išmoko, kad visa tai gali pranykti per akimirką. Vienas rečiausių pastarojo meto pokalbių su Sausumos pajėgų vadu brigados generolu Nerijumi Stankevičiumi ne tik apie karininko, bet ir žmogaus pasaulį.Ved. Viktorija Urbonaitė

Daugelis ją pirmiausia pažįsta kaip garsaus virtuvės šefo Gian Luca Demarco žmoną. Tačiau už viešai matomos istorijos slypi kur kas daugiau – jautri, stipri ir savo tylų pasaulį kurianti moteris. Šįkart Eglė Zdanavičiūtė-Demarco atvirai dalinasi apie gyvenimą šalia visuomenėje žinomo žmogaus, vidinę ramybę ir savo pačios kelią tarp medicinos, kūrybos ir šeimos. Pokalbis apie tai, ką reiškia neprarasti savęs net tada, kai pasaulis tave mato tik šalia kito žmogaus vardo – laidoje.Ved. Viktorija Urbonaitė.

Jis Angelų mieste saugo ne tik tikėjimą, bet ir lietuvybę: nuo lietuvių kalbos iki sekmadieninių dešrų su kopūstais, suburiančių bendruomenę. Jo gyvenimas nesibaigia parapijos kasdienybe, nes jis liudija gyvą istoriją apie vienintelę lietuvišką bažnyčią ne tik Los Andžele, bet ir visame Vakarų krante, o ją išlaiko toli nuo Lietuvos gyvenantys, jos besiilgintys ir ją širdyje nešiojantys žmonės, atsisakę ištirpti svetimoje kultūroje. Šiltas pokalbis su kunigu Tomu Karanausku apie šaknis, tikėjimą ir tylų, bet atkaklų pasirinkimą išlikti savimi net ten, kur viskas kviečia pamiršti, kas esi.Ved. Viktorija Urbonaitė.

Ten, kur kadaise gimė energija, šiandien vyksta tylus išardymas: lėtas, tikslus, beveik nematomas. Ignalinos atominės elektrinės vadovas Linas Baužys gyvena procese, kur laikas matuojamas ne dienomis, ne dešimtmečiais, o šimtmečiais. Apie tai, ką reiškia būti visai Europai svarbaus objekto vadovu, kai reikia uždaryti ištisą epochą, kaip išlaikyti šaltą galvą ir vidinę ramybę, kai klaidos kaina yra ne tik reputacija, bet ir saugumas, ir kaip už branduolinės energijos rasti vidinės šviesos – tiesus ir jaukus pokalbis.Ved. Viktorija Urbonaitė

Kasdienybėje jis analizuoja nekilnojamo turto rinkas. Užvėręs biuro duris, jis išeina į miškus su Lietuvos šauliais ir ten tampa jų instruktoriumi. Žmogus, kuris iš pirmo žvilgsnio turi viską, renkasi pasidalinti paskutiniu vandens gurkšniu, padėti uniformos broliui ar sesei ir, svarbiausia, nepraranda pasiryžimo ginti Tėvynę iki paskutinio atodūsio. Apie atsakomybę, ištvermę ir tylų pasirinkimą stovėti už savo šalį – atviras pokalbis su Šaulių sąjungos Vilniaus 10 rinktinės mokomosios kuopos 2 būrio vadu Mindaugu Kulboku.Ved. Viktorija Urbonaitė.

Kai vieni planuoja grįžti po darbo namo ar vakare nueiti į teatrą, jo gyvenime yra buvę, kad vietoje vakarienės jis išvyko į misiją gelbėti žmonių iš karo zonos. Kariuomenės majoras Jurgis Norvaiša, dabar tarnaujantis NATO Strateginės komunikacijos kompetencijos centro štabe Rygoje, atsakomybės neromantizuoja, nes jam ji nei prasideda, nei baigiasi uniforma. Tad ją jis skiepija ir savo vaikams. Atviras pokalbis apie pareigą, pasirinkimus ir gyvenimo prasmę ten, kur sprendimai turi tikrą svorį.Ved. Viktorija Urbonaitė.

Dažnai kūrėjai svajoja apie ovacijas. Tuo tarpu režisierius Justinas Vinciūnas sako, jog svarbiausia, kad žiūrovai reaguotų. Jaunosios kartos teatro kūrėjas, pelnęs „Auksinį scenos kryžių“, atviras – jo kelias prasidėjo nuo vaikystės scenos Pravieniškėse iki spektaklių didžiosiose Lietuvos scenose. Pokalbis apie tai, kodėl teatras turi provokuoti, kaip gimsta ryšys su publika ir kodėl jis pats sau yra griežčiausias kritikas – laidoje.Ved. Viktorija Urbonaitė.