Draugystė veža

Sajus svajojo būti karatistu. Ir nors juda neįgaliojo vežimėliu, jo svajonė nesibaigė ten, kur daugelis būtų nubrėžę ribą.Šioje laidoje kalbame apie vaikų su negalia fizinį aktyvumą, sportą ir teisę dalyvauti. Kodėl judėjimas vaikui reiškia kur kas daugiau nei fizinę sveikatą? Kodėl svarbu ne atleisti nuo veiklų, o ieškoti būdų įtraukti? Ir ką praranda vaikas, kai lieka stebėtoju, o ne dalyviu?Savo istorija dalijasi Oksana Mejerė, auginanti spinaline raumenų atrofija sergantį sūnų Sajų. Kartu su Lietuvos paralimpinio komiteto generaline sekretore Asta Narmonte kalbamės apie sporto galią, priklausymo jausmą, įtrauktį mokyklose ir tai, kodėl kartais didžiausia pergalė nėra medalis.Tai pokalbis apie vaikus, kurie nori ne ypatingų privilegijų, o galimybės būti kartu su visais.Laidoje taip pat prisimename Paralimpinių pamokų iniciatyvą, kuri padeda vaikams pažinti vieniems kitus ne per skirtumus, o per bendras patirtis. Nes kartais svarbiausia pamoka yra suprasti, kad kiekvienas vaikas nori to paties – judėti, draugauti, priklausyti ir būti matomas.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Kovo 21-ąją pasaulis mini Pasaulinę dauno sindromo dieną. Tai diena, skirta ne tik kalbėti apie sindromą, bet ir apie žmones – jų gyvenimus, svajones, darbus ir draugystes. Šioje laidoje – žmonės, kurie kiekvieną dieną primena, kad gyvenimo džiaugsmas dažnai slypi paprastuose dalykuose.Laidoje dalyvauja Dominykas Damkauskas. Jam 34-eri. Tikras vilnietis. Didelis Vilniaus „Ryto“ fanas. Ir jau septynerius metus jis dirba padavėju restorane „Pirmas blynas“. Dominykas sako labai paprastai: „Man patinka aptarnauti žmones ir su jais bendrauti. Ir man patinka, kai žmonės šalia manęs yra laimingi.“Gabrielei Danilevičiūtei - 25-eri. Ji sako labai paprastai: „Aš myliu žmones.“ Gal todėl Gabrielė turi daug draugų. Šiuo metu ji mokosi Šilo ugdymo centre ir studijuoja floristiką. Jai labai patinka dirbti su gėlėmis ir augalais. Ir visai netrukus Gabrielės laukia praktika Vilniaus universiteto botanikos sode.Marta Bielskytė-Lenktaitė – Lietuvos žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos projektų vadovė. Marta važinėja po mokyklas, veda paskaitas moksleiviams ir kalba apie Dauno sindromą. Įdomiausia tai, kad Marta į šią veiklą pateko visai netikėtai. Jos gyvenime nebuvo artimo žmogaus su Dauno sindromu. Tačiau atsirado draugystė. Ir būtent ji atvedė iki šios veiklos.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Įsivaizduokite muziką, kurios negirdite. Muziką, kuri gimsta iš ritmo kūne, iš judesio, iš vaizdo, iš jausmo. Ši laida – apie kūrybą, kuri sujungė kurčiuosius ir girdinčiuosius. Projektas „Mes taip nesitarėm“ tapo istoriniu – pirmą kartą Lietuvoje kurčiųjų bendruomenės nariai tapo oficialiais muzikos kūrinių autoriais.Laidoje dalyvauja projekto „Mes taip nesitarėm“ meno vadovas ir projekto iniciatorius Dominykas Vaitiekūnas ir projekto dalyvis ir bendraautorius Paulius Jurjonas.Šis projektas svarbus ne tik kaip meninis darbas, tačiau ir kaip pokytis visoje kultūros sistemoje. Ką kurčiųjų bendruomenei reiškia tai, kad pirmą kartą tapo registruota muzikos kūrinių autore? Kaip gimsta muzika žmogui, kuris negirdi – kas tampa svarbiausia kūryboje? Ką pažintis su kurčiųjų kūryba duoda girdintiesiems? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus – laidoje.„Mes palieskim palangę, kad išgirstume lietų,/plakančią širdį paverskime gestu./ Mano kūnas, tavo žodis,/ aš gestais kalbu/ gestais pajudinti tave aš galiu“, - tai dainos priedainio tekstas lietuvių kalba, kurį sukūrė kurtieji.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Šioje laidoje veža kalbamės apie tai, kas dažnai matoma, tačiau vis dar nesuprantama. Apie garsus ir judesius, kurių neįmanoma tiesiog sulaikyti. Apie gyvenimą, kuriame kartais labiau skauda ne simptomai, o žmonių reakcijos. Apie Tureto sindromą ir gyvenimą su juo papasakoja Brigita Baužaitė, VšĮ „Nesislėpk“ vadovė, ir Paulina Danilevičiūtė, turinti Tureto sindromą.Abi merginos atvirai dalijasi savo asmeninėmis patirtimis, atskleidžia, kokie mitai apie Tureto sindromą ir tikus girdimi dažniausiai, ir sako: „ Ne visada žinai viską, ką matai. Dažniausiai priežastis to, ką matai, yra nematoma. Jei matote žmogų, kuriam yra tikai ar jis skleidžia nevalingus garsus, nesakykite „nusiramink“, tai tikrai nepadės. Ir klausimas, kodėl tu taip elgiesi, taip pat nereikalingas“.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Kartais gyvenime ilgai turime jausmą, kad mums kažkas ne taip. Stengiamės labiau, prisitaikome tyliau, pavargstame greičiau – ir vis tiek atrodo, kad pasaulis veikia pagal kitokias taisykles.„Atrodo, gyveni gyvenimą ir visą laiką jautiesi, kad kažkas tau negerai. Kai gauni diagnozę, supranti, kad nesi brokuotas ar „klaida“, tiesiog tavo smegenys veikia kitaip“, - sako Elita. „Sunkiausia buvo suprasti, kad visas mano gyvenimas iki diagnozių nustatymo buvo viena didžiulė improvizacija“, - papildo Marius.Kartais vienas atsakymas gali tapti pradžia labai ilgam palengvėjimui. Laidoje – keturiasdešimtmečių sesers ir brolio istorija apie gyvenimą prieš ir po ADHD ir autizmo spektro diagnozių nustatymą.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

„Aš moku gražiai pakalbėti. Dažnai žmonėms atrodo, kad man viskas visada labai gerai, tačiau, kai jie mane pažįsta geriau, sužino, kad būna tokių momentų, kai mano kūnas mane erzina“, - sako Matas Geležauskas – vertėjas, mokytojas, nuo vaikystės turintis cerebrinį paralyžių, ir paprašo pokalbio metu kuo mažiau kalbėti apie negalią.Matas skaityti išmoko būdamas ketverių metų ir, suprasdamas, kad jis niekada negalės dirbti fizinių darbų, rinkosi kalbas ir vertėjo bei mokytojo darbą. Laidoje vyras pasakoja ir apie draugus, pažinčių ir draugysčių su merginomis istorijas: „Dar studijų metais viena mergina manęs paklausė – ar ten pas tave veikia viskas taip, kaip turi veikti?“ O pokalbiui pasisukus apie tikslų siekimą, Matas klausia: „Koks tavo pasiteisinimas, kad negali vieno ar kito dalyko padaryti?“ Ir priduria, kad žmogui, turinčiam negalią, labai svarbus tėvų ir kitų artimųjų teisingas palaikymas ir nukreipimas, kartais net ir pastūmėjimas veikti, o ne gailestis.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Gydytoja anesteziologė reanimatologė, pirmosios pagalbos instruktorė Jekaterina Romanovienė sako: „Pirmosios pagalbos kursai – pirmiausia tam, kad prireikus, galėtume padėti savo artimajam“.„Matėsi, kad praeiviai šalinasi tos vietos, kur gulėjo žmogus, kuriam reikėjo pagalbos. Kai jau jį gaivinau, tik viena moteris iš tolo paklausė manęs, ar gali man kuo nors padėti“, – pasakoja Vygis Radžiukynas, kraujo centro darbuotojas, kraujo donoras, kuriam ne kartą teko realiai gaivinti žmogų.Kodėl žmonės dar vis nelabai noriai renkasi pirmosios pagalbos kursus? Kas dažniausiai „paralyžuoja“ žmogų kritinėse situacijose – nežinojimas, ar baimė suklysti? Ką kiekvienas žmogus privalo mokėti, net jei niekada nėra lankęs kursų? „Pirmoji pagalba prasideda nuo sprendimo nelikti nuošalyje, nebūtina būti mediku. Patikrink! Paskambink! Padėk!”, – atsako abu pašnekovai.Ved. Žydrė Gedrimaitė